Vakarą, kurį leidau viena su nebesuskaičiuojamu kiekiu kokteiliu, surūkytų cigarečių aš supratau, kad televizija sukurta vienišiems žmonėms. Cigaretės – vienišiems. Tavo vienintelis ištikimas draugas, kurį visada gali nusipirkti, kuris niekada neišduos, kuris visada bus. Įtrauki ir pasijauti ramiau, net jei tai apgaulė, net jei netikra. Gali aukoti tariamą sveikatą, savo vaikus, savo dabartį ir praeitį, nes kai esi vienas - nematai kitų, nematai savęs. Viskas iškrenta iš galvos tarsi šiukšlės antradienio rytą. Dabar penktadienis. Penktadienio vakaras.
Tave nuo kitų skiria vienas žingsnis. Neapsakoma nostalgija iki to vienintelio, kurį pasiekti norisi labiausiai.
Filmai – vienišiems žmonėms. Muzika – vienišiems... knygos, istorija, pasakos... sugalvoti pasauliai, kurių nepasieksi dabar, bet gali apie juos išgirsti ir įsivaizduoti.
Aš taip norėčiau bet ko kas anksčiau man buvo nusibodę, ką keikiau. Norėčiau atsukti laiką ir niekada nepasakyti tų žodžių kuriuos esu pasakiusi. Neįskaudinusi, neįžeidusi... ištrinti iš istorijos viską, kas negražu, nežavu, kas tai ne mes.
Akimirka tylos - viskas atrodo aštriau
No comments:
Post a Comment